Foto di Pubblico dominio, Wikipedia
Liepos 11 dieną gimtojoje Kaprio saloje, po ilgos ligos, eidamas 87-uosius metus mirė Giuseppe Faiella, visam pasauliui žinomas kaip Peppino di Capri – vienas ryškiausių itališkos muzikos XX amžiaus atstovų. Jis būtų šventęs gimtadienį liepos 27-ąją, tačiau likimas lėmė kitaip. Ši žinia sukrėtė ne tik Italiją, bet ir visus, kam itališka muzika reiškia kažką daugiau nei paprastą pramogų žanrą – gyvenimo būdą, elegancijos ir emocijų kalbą.
Kas buvo Peppino di Capri?
Nors Lietuvoje jo vardas platesnei publikai gali būti mažiau žinomas, Italijoje Peppino di Capri buvo tikras itališkos muzikos simbolis, prilygstantis tokiems milžinams kaip Domenico Modugno ar Mina. Gimęs 1939 metais Kaprio saloje netoli Neapolio, muzikantų šeimoje, jis nuo pat vaikystės pasižymėjo išskirtiniu talentu. Dar būdamas vos ketverių metų berniukas grojo pianinu garsiojoje Kaprio aikštėje ir sužavėdavo net ten buvusius amerikiečių karius.
Šis ankstyvas talentas ilgainiui peraugo į karjerą, trukusią beveik septynis dešimtmečius – retas reiškinys net itališkos muzikos istorijoje. Peppino di Capri buvo ne tik dainininkas, bet ir puikus pianistas, savo kūryboje sugebėjęs sujungti neapolietiškos dainos tradiciją su tarptautiniu popu ir fortepijoninio baro melodijomis. Būtent šis unikalus stilių derinys jį išskyrė iš daugelio to meto atlikėjų ir pavertė svarbia jungiamąja grandimi tarp klasikinės itališkos muzikos ir modernesnių, pasauliui atvirų skambesių.
Didžiausios sėkmės sulaukę kūriniai
Kalbant apie itališką muziką ir jos aukso amžių, neįmanoma aplenkti dainų, tapusių tikromis Peppino di Capri karjeros vizitinėmis kortelėmis. Tarp jų – legendinė „Champagne“, tapusi vienu labiausiai atpažįstamų itališkos muzikos kūrinių apskritai. Šį kūrinį savo koncertuose Lietuvoje dažnai atlieka ir dainininkas Mario Di Pasquale. Taip pat „Roberta“ bei tvistu paremtos dainos „Let’s Twist Again“ ir „St. Tropez Twist“ versijos, kurios septintajame dešimtmetyje padėjo populiarinti tvisto stilių Italijoje.
Verta paminėti ir jo dvi pergales garsiajame Sanremo festivalyje – itališkos muzikos šventėje, iki šiol laikomoje svarbiausiu kasmetiniu įvykiu šalies muzikos pasaulyje. 1973 metais jis laimėjo su daina „Un grande amore e niente più“, o 1976-aisiais – su kūriniu „Non lo faccio più“. Iš viso per savo karjerą Peppino di Capri Sanremo festivalyje dalyvavo net penkiolika kartų – rekordinis skaičius, liudijantis, koks tvirtas ir ilgaamžis buvo jo populiarumas itališkos muzikos scenoje. 2023 metais festivalyje jam įteiktas apdovanojimas už viso gyvenimo indėlį, o ta proga jis dar kartą atliko savo garsiąją „Champagne“.
Kodėl jo įtaka itališkai muzikai yra milžiniška
Būtų didelė klaida nuvertinti Peppino di Capri reikšmę itališkai muzikai. Jis priklausė tai atlikėjų kartai, kuri XX amžiaus septintajame dešimtmetyje pradėjo peržengti tradicinės neapolietiškos dainos ribas ir atverti itališką muziką pasauliui – dainuodama ne tik itališkai, bet ir angliškai, tiek originalius kūrinius, tiek žinomų dainų perdainavimus. Būtent dėl to jo populiarumas peržengė Italijos sienas ir pasiekė tarptautinę publiką.
Kartu jis liko ištikimas savo šaknims – Kaprio salai ir Neapolio įlankos muzikinei tradicijai. Ši dviguba tapatybė, jungianti vietinę tradiciją su tarptautiniu atvirumu, ir padarė jį unikaliu personažu itališkos muzikos istorijoje. Paskutiniais dešimtmečiais Peppino di Capri toliau aktyviai koncertavo, o jo namuose Kapryje lankydavosi daugybė pasaulinio garso muzikų, norinčių su juo pabendrauti ar kartu padainuoti.
Verta paminėti, kad po jo mirties Italijos kultūros ministras Alessandro Giuli pabrėžė, jog šio atlikėjo ilga karjera liudija itališkos populiariosios kultūros gyvybingumą ir muzikos gebėjimą perteikti tautos emocijas, tapatybę bei atmintį pasauliui.
Atsisveikinimas su legenda
Paskutinį kartą viešai Peppino di Capri pasirodė praėjusią vasarą Šventojo Jokūbo kartūzų vienuolyne (Certosa di San Giacomo) Kapryje, kur netikėtai dar kartą sudainavo savo neatsiejamą „Champagne“ – simbolišką ženklą, uždarantį ratą, prasidėjusį prieš daugiau nei šešis dešimtmečius toje pačioje saloje.
Laidotuvės vyko Šventojo Stepono bažnyčioje, netoli garsiosios Kaprio aikštės, kur, pasak paties atlikėjo prisiminimų, viskas ir prasidėjo pokario metais. Kaprio savivaldybė paskelbė miesto gedulą, o atsisveikinti su itališkos muzikos legenda susirinko gausus būrys kolegų, draugų ir gerbėjų. Jis paliko tris vaikus – Igorą iš pirmosios santuokos su Roberta Stampa bei Edoardą ir Dariją iš santuokos su Giuliana Gagliardi.
Peppino di Capri mirtis žymi vienos itališkos muzikos epochos pabaigą – kai fortepijonas, elegancija ir Viduržemio jūros šiluma susiliejo į dainas, kurios skambės dar ilgai po jų autoriaus išėjimo.