Edoardo Bennato
Edoardo Bennato yra vienas didžiausių Italijos dainininkų ir dainų autorių, atlikėjas, sukėlęs revoliuciją italų muzikoje, sujungęs roką, bliuzą ir folk‘ą su ironiškais, satyriškais ir labai kritiškais visuomenės atžvilgiu tekstais. Gimęs 1946 m. liepos 23 d. Neapolyje, jis užaugo aplinkoje, kurioje buvo gausu muzikinių įtakų, lėmusių unikalų ir atpažįstamą jo stilių.
Pradžia ir iškilimas muzikos pasaulyje
Bennato muzika susidomėjo dar jaunystėje, veikiamas amerikietiško rokenrolo ir bliuzo. Baigęs architektūros studijas, jis nusprendė visiškai atsidėti muzikai ir pradėjo savo karjerą 7-ajame dešimtmetyje, eksperimentuodamas su folku ir bliuzu. Jis greitai atkreipė dėmesį į savo talentą kurti dainas bei mokėjimą groti įvairiais instrumentais.
1973 m. jis išleido debiutinį albumą Non farti cadere le braccia, kuriame jau galima buvo išgirsti jo gebėjimą jungti prasmingus tekstus su novatorišku skambesiu. Tačiau tikrasis pripažinimas atėjo su albumais Io che non sono l’ultimo (1975) ir ypač La torre di Babele (1976), kuriuose jis drąsiai pasakojo apie realybę per sarkazmo ir kritikos prizmę.
Šlovė ir ikoniniai albumai
Didysis proveržis įvyko 1977 m. su albumu Burattino senza fili, įkvėptu Pinokio istorijos. Jame Bennato pasakoja apie visuomenės kontrolę, o tokios dainos kaip ,,Il gatto e la volpe”, ,,Quando sarai grande” ir ,,In fila per tre” tapo legendinėmis. Šis albumas buvo esminis karjeros taškas, įtvirtinęs Bennato kaip vieną inovatyviausių Italijos dainininkų.
1980 m. jis įėjo į Italijos muzikos istoriją, tais pačiais metais išleisdamas du albumus: Uffà! Uffà! ir Sono solo canzonette. Pastarasis, įkvėptas Peterio Peno istorijos, tapo dar vienu šedevru, kuriame pasaka susilieja su realybe per dainas kaip ,,L’isola che non c’è”, ,,Il rock di Capitan Uncino ir Nel covo dei pirati”.
Pasakų ir metaforų naudojimas šiuolaikinio pasaulio vaizdavimui tapo Bennato vizitine kortele, išskiriančia jį nuo kitų atlikėjų.
8–9 dešimtmečiai: sėkmės tęstinumas ir eksperimentai
8-ajame dešimtmetyje jo sėkmė tęsėsi su tokiais albumais kaip È arrivato un bastimento (1983), kuriame yra garsioji daina ,,OK Italia” – ironiškai vaizduojanti Italijos ekonominį klestėjimą. Po to sekė Kaiwanna (1985) ir Il gioco continua (1988), kuriuose jis toliau eksperimentavo su naujomis muzikos kryptimis ir analizavo visuomenės problemas.
9-ajame dešimtmetyje, nors jo populiarumas šiek tiek sumažėjo, Bennato išliko kūrybiškai aktyvus, išleisdamas tokius albumus kaip Abbi dubbi (1995) ir Sbandato (1998), dar kartą įrodydamas savo meninę universalumą.
Sugrįžimas ir naujas kūrybinis etapas
Nuo 2000-ųjų Bennato išliko produktyvus ir išleido naujus albumus, tokius kaip L’uomo occidentale (2003), Pronti a salpare (2015) ir Non c’è (2020). Jis išlaikė savo kritišką požiūrį į visuomenę, nagrinėdamas vartotojiškumo, globalizacijos ir politikos temas.
Garsiausios dainos ir jų reikšmė:
Edoardo Bennato parašė dainų, palikusių neišdildomą pėdsaką italų muzikos istorijoje. Be jau minėtų ,,Il gatto e la volpe”, ,,L’isola che non c’è” ir ,,Burattino senza fili”, kitos reikšmingos jo dainos:
- ,,Viva la mamma” (1989) – ironiška ir šilta duoklė motinoms, atspindinti tradicinę Italijos kultūrą.
- ,,Un giorno credi” (1973) – intensyvi ir motyvuojanti baladė nešanti vilties žinią tiems, kurie susiduria su sunkumais.
- ,,W la guerra” (1983 m.) – arši karingos visuomenės ir vartotojiško mentaliteto kritika.
- ,,Pronti a salpare” (2015) – daina apie migraciją ir pabėgėlių patiriamus sunkumus.
Indėlis į Italijos muziką
Bennato ne tik buvo muzikos novatorius, bet ir padėjo atverti naujas roko kryptis Italijoje. Jo gebėjimas pasakoti istorijas per metaforas ir simbolius turėjo įtakos daugeliui atlikėjų. 1980 m. jis tapo pirmuoju Italijos atlikėju, surengusiu koncertą Milane esančiame San Siro stadione – tai buvo reikšmingas įvykis Italijos gyvosios muzikos istorijoje.
Edoardo Bennato yra daugiau nei dainininkas ir dainų autorius: jis yra šiuolaikinis pasakotojas, atidus tikrovės stebėtojas ir kūrėjas, gebantis atsinaujinti laikui bėgant ir neprarasti savo esmės. Savo roko, bliuzo ir aštrių tekstų deriniu jis užkariavo svarbią vietą Italijos muzikoje, išlaikydamas savo balsą gyvą net ir po kelių dešimtmečių karjeros. Net ir šiandien jo dainų klausosi ir jas vertina ištisos kartos, tai rodo jo nepaprastą gebėjimą visada būti aktualiam.
Opera propria, CC BY-SA 3.0, https://creativecommons.org/licenses/by-sa/3.0/
–VIVA LA MAMMA
Edoardo Bennato
VIVA LA MAMMA
[IT]
C’è folla tutte le sere
nei cinema di Bagnoli
un sogno che è in bianco e nero
tra poco sarà a colori
l’estate che passa in fretta
l’estate che torna ancora
i giochi messi da parte
per una chitarra nuova…
Viva la mamma
affezionata a quella gonna un po’ lunga
così elegantemente anni cinquanta
sempre così sincera.
Viva la mamma
viva le donne con i piedi per terra
le sorridenti miss del dopoguerra
pettinate come lei.
Angeli ballano il rock ora
tu non sei un sogno – tu sei vera.
Viva la mamma perché
se ti parlo di lei non sei gelosa!
Viva la mamma
affezionata a quella gonna un po’ lunga
indaffarata sempre e sempre convinta
a volte un po’ severa.
Viva la mamma
viva la favola degli anni cinquanta
così lontana eppure così moderna
e così magica.
Angeli ballano il rock ora
non è un juke box, è un’orchestra vera.
Viva la mamma perché
se ti parlo di lei non sei gelosa!
Bang bang la sveglia che suona
bang bang devi andare a scuola
bang bang soltanto un momento
per sognare ancora!
Viva la mamma
affezionata a quella gonna un po’ lunga
così elegantemente anni cinquanta
sempre così sincera.
Viva la mamma
viva le regole e le buone maniere
quelle che non ho mai
saputo imparare
forse per colpa del rock…
Forse per colpa del rock… rock…
Forse per colpa del… forse per colpa del rock!
VIVA LA MAMMA (Tegyvuoja mama)
[LT]
Kiekvieną vakarą čia būna minios žmonių
Banjolio kino teatre
juodai baltas sapnas
netrukus taps spalvotas
greitai praeina vasara
vasara, kuri vis sugrįžta
žaidimai atidėti į šalį
dėl naujos gitaros…
Tegyvuoja mama
prisirišusi prie to ilgo sijono
tokio elegantiško penkiasdešimtųjų stiliaus
Visada tokia nuoširdi
Tegyvuoja mama
tegyvuoja moterys, kurios stovi tvirtai ant kojų
besišypsančios pokario ponios
sušukuotos kaip ji.
Angelai šoka roką dabar
tu nesi svajonė – tu tikra.
Tegyvuoja mama, nes
kai apie ją kalbu, tu nepavydi!
Tegyvuoja mama
prisirišusi prie to ilgo sijono
visada užsiėmusi, visada pasitikinti savimi
kartais truputį griežta.
Tegyvuoja mama
tegyvuoja penkiasdešimtųjų pasaka
tokia tolima, bet kartu moderni
ir tokia magiška.
Angelai šoka roką dabar
tai ne džiuboksas, tai tikras orkestras.
Tegyvuoja mama, nes
kai apie ją kalbu, tu nepavydi!
Bang bang – žadintuvas skamba
Bang bang – turi eiti į mokyklą
Bang bang – tik akimirką
Kad galėčiau dar pasvajoti!
Tegyvuoja mama
prisirišusi prie to ilgo sijono
tokio elegantiško penkiasdešimtųjų stiliaus
Visada tokia nuoširdi
Tegyvuoja mama
Tegyvuoja taisyklės ir geros manieros
tos, kurių aš niekada
nesugebėjau išmokti
Galbūt dėl roko kaltės…
Galbūt dėl roko kaltės… roko…
Galbūt dėl… galbūt dėl roko kaltės!
This page was translated by Justina Klimantavičiūtė